Keisti išgyvenimo strategiją ar laukti išmirimo?

Autorius: Ina Savickienė . Data: penktadienis, 15 balandžio 2011. Paskelbta Inos blogas

Prieš keletą dienų gerdama kavą pavarčiau seną laikraštį – 2010-11-10 „XXI amžiaus horizontai“. Už akių užkliuvo perspausdintas Onos Voverienės pranešimas, skaitytas Vilniuje, LR Seimo salėje, tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Komunizmo šmėkla ir nusikaltimai“.

Be kita ko, jame cituojama prancūzų mokslininkės, Sorbonos profesorės Francuazos Thom išvada: „Jūsų visuomenė serga. Pagrindinis šios ligos simtomas – totalinė neapykanta žmogui, panieka artimui. Visa tai eina iš komunizmo ideologijos, kuri jums buvo brukama per prievartą visus tuos penkiasdešimt metų. Komunizmas yra neapykantos sistema. Juk svarbiausia komunisto užduotis – surasti priešą ir jį sunaikinti. Jūs sugriovėte Lietuvoje komunistinę sistemą, tačiau komunistinis mentalitetas gyvas, jo taip greitai nepakeisi. Išgelbėti šią degradavusią visuomenės dalį yra neįmanoma. Prikelti šiuos žmones, atgaivinti jų dvasią nebėra vilties. Tiesiog reikia laukti, kol jie išmirs. Tai baisu!“

„Proletariato diktatūra“ tęsiasi

Kitaip mąstantis yra priešas, kurį reikia demaskuoti ir sunaikinti. Atvirai įteisinta ir sovietmečiu įgyvendinta naikinimo ideologija, pavadinta „proletariato diktatūros“ vardu, turėjo savo pasekmių psichinei visuomenės sveikatai.

Visuomenė ne tik nedrįsta ginti savo teisių, bet pati smerkia tuos, kurie tai pabando. Įsiminė Kedžio šeimos, ministro Kreivio istorijos, neaptarinėjamos vakarėliuose, nes tai trukdytų „šventę švęst“. Be atgarsio liko viešas fotografo  P. Normanto pasipiktinimas tuomečio Vilniaus mero p. Navicko grubiu elgesiu. Na ir kam čia šokinėti!

Bėda ta, kad patys nesuvokiame kas su mumis ne taip. Mums sako, kad mokyklose klesti smurtas. Nepriimam šito fakto, nes tai mūsų pačių išauklėti vaikučiai ten lanko. Na o jei ir vyksta kas nors negero, tai tik todėl, kad kiti tėveliai diržo neduoda, arba mokytojai per minkšti. Tyrimai sako, kad darbe lietuviai patiria streso daugiau už kitus Europos gyventojus, bet kas čia tokio, juk mus mokė vardan šeimų išlaikymo viską iškęsti. Keistai atrodo užsieniečių ar emigrantų pastabos, kad pas mus žmonės nesišypso, negeranoriški. Kas dieną prasilenkiame su miniomis žmonių ir mums tai nuo to nei šilta nei šalta.

Nesuvokta teisė ir pareiga būti savimi

Daugiau kaip 10 metų dirbu personalo vadybos, karjeros konsultavimo srityse. Pastebiu, kad vadovai dažnai nenori savęs apsunkinti suvokdami pavaldinius kaip individualybes ir skirti dėmesį jų asmenybėms. Lojalūs viršininkams ir visiškai nelojalūs pavaldiniams. Užtat patys labai nori išsiskirti kaip nepakartojami  lyderiai. Valdymo psichologija suprantama vienpusiškai - kaip savųjų galių didinimo metodika.

Kompanijos savo ruožtu kenčia nuo talentų – protingų, atsakingų ir įsipareigojusių žmonių trūkumo. Dirbti norinčių daug, tačiau taisyklė yra ta, žmonės darbe ieško įdomumo, šaunių kolegų, tolesnio mokymosi, o pats darbas nelabai rūpi.

Pokalbio metu ieškantys darbo dažnai atsiveria, kad iš tiesų jie nežino, kokio darbo nori ir ką nori pasiekti. Atlygis, pareigų pavadinimas tėra tik išoriniai požymiai, dažniausiai skirti net ne pasipuikuoti, bet įgyti bent kiek saugumo nuo įtariai žvelgiančios visuomenės, užuovėjos nuo jos spaudimo padaryti karjerą, užkalti pinigų, pirmauti. Savo norų paieška tampa skausmingai lėta. Ir mažai šiame kelyje patarėjų bei palaikančiųjų.

Mūsų smurto ištakos

Pradžia yra mūsų santykyje su vaikais. Mes nesuprantame, kaip atsižvelgti į vaiko poreikius, nežinome, kas iš to išeis ir labai labai nepasitikime jais. Užtat mes juos treniruojame ir stengiamės išauginti užgrūdintomis bitėmis darbininkėmis. Todėl mokykloje mes juos PRIVERČIAME mokytis, patikti mokytojams ir jausti kaltę, jei tai ne visai pavyksta. Kai vaikelis gauna darbą, kuriame reikia „kabinti makaronus“ kitiems, žemintis bosams, dirbti viršvalandžius už ačiū, mes sakome, KENTĖK ir džiaukis, kad iš viso turi darbą.

Ne išdykę berniukai, o stropiosios mamytės nekaltomis pastabomis įbruka augančioms dukrelėms nepilnavertiškumo kompleksą dėl netobulos figūros. Bausdamos savo kūną, pastarosios ima savanoriškai badmiriauti. Maistas suvokiamas kaip priešas, neapykantos objektas, o juk jis yra gyvybės, sveikatos ir geros savijautos sąlyga.

Laisvas žmogus mums asocijuojasi su tinginio, girtuoklio ar psichopato asmenybe. Nenorime patys tokie būti ir kad vaikai tokiais taptų. Neturime, o gal ir neieškome sektino pavyzdžio. Nors formaliai dažnas priskiria save kokiai nors bažnyčiai, tačiau trūksta ir tikėjimo kibirkšties – netikime, kad vaikai yra dievo pažymėti, kad į gyvenimą ateina su savo pašaukimu, kurį reikia gerbti. Žiūrim į juos kaip į mechaninius daiktus, kuriuos reikia drožti ir dailinti pagal madą.

Tai tokia, iš dalies suprantama, materiali tėvų išgyvenimo strategija yra dažnai žmogaus dvasinės nemeilės sau (neapykantos, pasibjaurėjimo, nepilnavertiškumo) priežastis. Kentėdami, užspausdami savo norus, negalime tikėtis, kad būsime kūrybiški ir tolerantiški sutuoktiniai, tėvai ir bosai, kai pagaliau jais tapsime.

Tad jei nepakeisime šios strategijos, teks laukti  ne tik mūsų, bet ir mūsų vaikų išmirimo, kad visuomenė pradėtų sveikti.

Tolerancija: savivertės ar diktatūros vaisius?

Sprendžiant visuomenės psichinės sveikatos galvosūkį tolerancijos ugdymas dažnai pateikiamas kaip panacėja. Yra netgi veikėjų, apgailestaujančių, kad nepavyko vaikų darželiuose įtraukti „Gender loops“ programos.

Galvon ateina palyginimas. Jeigu norėtume vaikus išmokyti sveikai maitintis, ar pradėtume nuo europinio masto kampanijos-pasakos apie nemirtingą Degtinytės ir Agurkėlio meilę? O gal šiuo atveju reikėtų vaikus išmokyti pagrindų - sveikos mitybos principų bei sudaryti salygas praktiškai patiems šį tą pasigamti puikiai įrengtose virtuvėlėse?

Tik iš pozityvaus savęs vertinimo gali rastis tolerancija. Nuo to ir reikėtų pradėti. Tolerancija tėra tik konformizmas ir nusižeminimas, jei nėra  savo poreikių supratimo ir blokuojamas siekimas to, kas natūraliai kyla iš vidaus.

Žmogus turi išdrįsti būti savimi ir jaustis saugiai būdamas savimi. Turi būti tikras, kad nesulauks pajuokos, atstūmimo, izoliacijos. Taip užaugs sveikas žmogus, kuris, sulaukęs pilnametystės, bus atsparus netikėtoms, žeidžiančioms ar provokuojančioms įtakoms – homoseksualumo apraiškoms aplinkoje, motinų žudikių melilei ar bandymams papirkti.

Todėl, sudėliojus prioritetus, svarbiausias visuomenės rūpestis turėtų būti žmogaus orumo, pagarbos sau (vaikams) ideologija ir praktinis įgyvendinimas. Vaikams mokyklose reikia privalomo savęs pažinimo ir tobulinimo kurso. Juos reikia mokyti sveikai gyventi – judėti, maitintis ir suteikti sau pirmąją pagalbą, taip pat žinoti savo pilietines teises ir kaip jas konstruktyviai apginti.

Tolerancijos geriau mokyti, kai jau pasiekta tam tikra psichinė branda ir atsparumas. Geriausia sulaukus pilnametystės.

Jeigu jau taip smarkiai siekiame lygiuotis į europiečius, tai kurkime profsąjungas, puoselėkime savivaldą, apdovanokime tuos, kurie gina savo teises. Štai ko mums iš tiesų trūksta!

Gerbkime save, bet nebūkime narcizai.

Dirbkime, bet neparsiduokime.

Būkime tolerantiški, bet ne silpnadūšiai.

Apie autorių

Ina Savickienė

Ina Savickienė

Psichologijos magistrė (Vilniaus universitetas) bei diplomuota ryšių suvisuomene specialistė (Vilniaus universiteto žurnalistikos institutas), turinti didelę psichologinio konsultavimo, personalo valdymo ir lektoriaus patirtį, taip pat daugelio straipsnių “Verslo žiniose”, “Vadovo pasaulyje”, “Marketinge” autorė. Nuo 2002 m. UAB "Personalo brokerių centras" direktorė.

  •  

    Kalbant apie išlikimą, pirmiausiai reikia sugebėti susitarti, ką mes darysime. 1931 m Švedijoje kariuomenė sušaudė keletą darbininkų, kilo chaotiška situacija. Po to buvo padaryta išvada, kad taip elgtis negalima, visgi reikia tartis – taip atsirado profsąjungų, darbdavių ir valstybės diskusija. Tuo tarpu Lietuvoje dėl kažko susitarti labai sunku. Aš kartais iš proto einu – atrodo, sutarei su žmogumi, o jis vėliau keičia nuomonę.

    Jonas Ohmanas, vertėjas, kino dokumentininkas, Lietuvos švedas

Dienos citata

manote?

Aš moku bent vieną Europos kalbą

Laisvai - 37.9%
Gerai - 24.1%
Susikalbu - 20.7%
Ruošiuosi mokytis - 13.8%
Man nerūpi - 3.4%

Total votes: 29
The voting for this poll has ended on: 24 Kov 2017 - 00:00